Populiarumo „smagumai”

įrašyta 2008-08-12 14:08 kategorijoje Kultūra, Nuotraukos, Pop Princesės

Šiandien Holivudas.Red.Lt svečiuojasi Timas iš http://singapurijus.wordpress.com/:

Taip jau išėjo, kad su Alla sutarėm, jog parašysiu svečio įrašą apie populiarumą. Ką nors psichologiškai taip… Tai negi dabar rašysi, kad populiarumas yra gerai? Pateikiu keletą pamąstymų jūsų komentarams ir smegenų mankštai.

1. Panoptizmas
Tai toks pusiau sudėtingas Michel Foucault terminas. „Pan” reiškia visur, visada, o „optizmas” – matyti, regėti. Vedu prie to, kad populiarūs žmonės yra visada stebimi lyg pro padidinamąjį stiklą. Tik išsirengsi pliks arba pamirši pasidažyt ir jau žiūrėk kitą dieną atsiduri kokiam „The Sun” ar Olialia mergaičių apsupty…

Faktas, kad tave stebi, didina tavo sąmoningumą ir drausmingumą. Tu būsi mažiau linkęs pažeisti taisykles (pvz. kameros prekybos centruose ar greičio matuokliai keliuose) ir elgsiesi pavyzdingiau, geriau. Tačiau kai šio dalyko yra per daug, tada gaunasi atvirkštinis variantas – jautiesi be galo suvaržytas, nuolat kontroliuojamas, stebimas net naktį, tualete ir t.t. Galėtume tokią būseną net pavadinti savotišku populiarumo kalėjimu, kai sekamas kiekvienas tavo pirstelėjimas. O tada arba tampi visų mėgiama marionete (Paris Hilton kažkodėl atėjo į galvą) ir visiems nuolat šypsaisi, būni maloni, visiems patinki, bet esi tuščia kaip vėjo blaškoma kaliausė, arba priešingai – alternatyvščiku, undergroundu, „asmenybe“ ir baigi savo gyvenimą neaišku dėl ko (čia kažkodėl prisiminiau Kurt Cobain).
Bet kokiu atveju, išlikti sveiko proto esant tokiam dėmesio ir stebėjimo kiekiui yra super sudėtingas uždavinys. Nesakau, kad tai neįmanoma. Pvz., Radiohead jau kiek laiko yra vieni populiariausių, tačiau ne jiems yra diktuojamos sąlygos, bet jie patys jas kuria (už paskutinį albumą leido klausytojams mokėti tiek, kiek nori; vietoj to, kad skristų į JAV koncertuoti – įrašė DVD ir sutaupė kažkiek aviacinio kuro, neteršė bereikalingai aplinkos).

2. Pseudopopuliarumas
„Visi mane myli, aš toks svarbus”. Tokia maždaug vidinė nuostata. Minedas visai tinkamas pavyzdys. Populiarus žmogus gali apgaulingai manyti, jog jis yra perdėm įtakingas. Jis susireikšmina, mano, kad yra be galo svarbus ir svarbesnis už kitus… Pakildamas ant tokio savo pjedestalo jis rizikuoja prarasti adekvatų realybės suvokimą ir paprastus nuoširdžius santykius. Jei visi fanai gaudo kiekvieną mano žodį išsižioję, tai kodėl aš čia turiu klausytis savo žmonos priekaištų… Stuktelsiu truputį jai ir parodysiu, kas čia žvaigždė :)

Kitas dalykas – kiek iš tikrųjų laiko per dieną mes galvojame apie Andrių Mamontovą, Aliną Orlovą, Jurgą Šeduikytę, Svarą, Kastetą ir kitus? Ar jie mums svarbesni už mamą, tėtį, sesę, brolį, mylimą žmogų, artimiausius draugus? Manyčiau, kad ne. Tad būnant populiariu svarbu neapsigauti ir nepamiršti, kurie yra tikrieji santykiai.

3. Kas lieka pasibaigus populiarumui?
Susitaikyti su faktu, kad mirsi? Na ir kas, kad tavo laidotuvėse dalyvaus milijonai, mirti reikės pačiam vienam, asmeniškai.

Susitaikyti su faktu, kad tu toks pat kaip visi? Kad ir tau negalima imti kyšių (S. Jovaiša), kad ir tu negali vartoti narkotikų ir bėgti iš įvykių vietų (G. Einikis), kad ir tavo balso stygos yra tokios pat jautrios kaip ir kitų (A. Orlova). Susitaikyti su faktu, kad visko vis tiek nesuspėsi?

Ir galiausiai – 100 pačių pačiausių ir artimiausių draugų neturėsi, 100 mylimų žmonų taip pat. Tikrasis gyvenimo džiaugsmas yra vienetuose. Individualiuose gražiuose giliuose santykiuose. Visa kita – tik tuščiaviduris šou.